Tyrimų su žmonėmis, kaip saldumynų vartojimas veikia dantų ėduonies atsiradimą, atliekama labai retai vien dėl to, kad labai sunku skirti dietą ilgam periodui, pakankamam, kad būtų galima išmatuoti ėduonies pokyčius. Geriausiai žinomi kelių dešimtmečių senumo Vipeholmo ir Turku tyrimai, atlikti konkrečioms tiriamųjų grupėms dar prieš pradedant fluoruoti geriamąjį vandenį. Jų metu nustatytas labai apibrėžtas ir akivaizdus ryšys tarp saldumynų vartojimo ir ėduonies pokyčių, tačiau tokių tyrimų pakartoti šiuolaikinėmis sąlygomis būtų neįmanoma vien dėl etinių apribojimų.

Vipeholmo tyrimas buvo atliktas vienoje Švedijos psichinės sveikatos institucijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo (1945-1953 metais). Tyrimo metu buvo tirtas ryšys tarp skirtingo lipnumo (jų išlikimo burnoje laiko) saldumynų vartojimo bei jų skirtingo vartojimo laiko per dieną ir ėduonies atsiradimo/plitimo. Buvo matuojamas asmenų, vartojusių:

1) rafinuotus saldiklius, kurie paprastai ilgai burnoje neišlieka (cukraus tirpalo, šokolado),

2) rafinuotus saldiklius, kurie išlieka burnoje tik valgymo metu (pvz., saldinta duona),

3) rafinuotus saldiklius, kurie turi stiprią tendenciją išlikti burnoje tarp vartojimų (pvz., irisai),

ėduonies vystymosi tendencijos. Dieta buvo suskirstyta į du laikotarpius: 1947-1949 metų ir 1949-1951 metų. Tiriamieji buvo suskirstyti į šešias grupes su skirtingomis saldumynų dietomis, dar viena grupė buvo kontrolinė, jai buvo skirta mažai cukraus turinti dieta. Šiai tiriamųjų grupei per visą tyrimo laiką ėduonies beveik nepadaugėjo. Antruoju laikotarpiu truputį padidinus cukraus kiekį dietoje, kontrolinėje grupėje ėduonies atvejų truputį padaugėjo.

Pirmoji grupė vartojo cukrų valgymo metu: pirmuoju laikotarpiu 300 gramų per dieną, antruoju cukraus kiekis buvo sumažintas iki 150 gramų per dieną. Nebuvo pastebėta jokio žymaus ėduonies pokyčio, tačiau ėduonies atvejų buvo šiek tiek daugiau nei 1946 metais prieš prasidedant tyrimui.

Antroji grupė buvo padalinta į du pogrupius: vyrų ir moterų. Abi grupės valgė saldžią duoną: pirmuoju laikotarpiu 345 gramus kartu su popietine kava, antruoju – keturis kartus valgymų metu. Pastebėtas žymus ėduonies atvejų padažnėjimas antruoju tyrimo laikotarpiu, bet tik tarp vyrų.

Trečioji grupė vartojo šokoladą: pirmuoju laikotarpiu 300 gramų valgymo metu, antruoju – 110 gramų valgymo metu, o 64 gramus (30 g cukraus) keturiomis porcijomis tarp valgių. Ėduonies nežymiai padaugėjo pirmuoju laikotarpiu ir smarkiai antruoju; ypatingai daug, net tris kartus, padaugėjo ėduonies jaunesniems nei 30 metų žmonėms.

Ketvirtoji grupė vartojo karamelę. Pirmuoju laikotarpiu ši tiriamųjų grupė valgė sendintu cukrumi praturtintą duoną, po metų duona jiems buvo pakeista 22 karamelėmis (70 gramų cukraus, dvi porcijos tarp valgymų). Pirmaisiais antrojo laikotarpio metais tos 22 karamelės buvo skiriamos 4 kartus per dieną tarp valgių. Pirmaisiais tyrimo metais ėduonies atvejų nepadaugėjo. Kai buvo pradėtos vartoti karamelės, ėduonies žymiai padaugėjo, tiek daug, kad karamelių po antrojo laikotarpio pirmųjų metų iš vis buvo atsisakyta. Atsisakius karamelių ėduonies prieaugis sugrįžo į ankstesnįjį lygį.

Penktoji grupė vartojo 8 irisus per dieną. Pirmaisiais pirmojo laikotarpio metais šiai grupei buvo skirta nedaug angliavandenių, bet daug riebalų turinti dieta. Antraisiais pirmojo laikotarpio metais buvo paskirti 8 irisai (40 gramų cukraus) pusryčių ir priešpiečių metu. Antruoju laikotarpiu tie patys 8 irisai buvo skiriami tarp valgymų. Valgymų metu jiems buvo duodama cukraus sirupo, kad cukraus vartojimu ši tiriamųjų grupė prilygtų kitoms grupėms. Pirmaisiais tyrimo metais ėduonies prieaugis buvo žemas, tačiau labai išaugo sekančiais trejais metais, kai buvo vartojami irisai (didžiausias prieaugis buvo trečiaisiais irisų vartojimo metais).

Šeštoji tiriamųjų grupė vartojo 24 irisus per dieną, kuriuos galėjo valgyti bet kada. Dėl to, kad ėduonies atvejų padaugėjo labai smarkiai, irisų vartojimas po pirmojo laikotarpio buvo nutrauktas. Buvo pastebėta, kad irisų daugiau suvalgydavo moterys, todėl ir ėduonies pas jas atsirado daugiau. Vos tik buvo atsisakyta irisų tarp valgymų, ėduonies prieaugis sulėtėjo.

Vipeholmo tyrimas atskleidė, kad vartojant saldumynus valgymo metu, jų poveikis nėra toks stiprus dėl to, kad kito maisto išskirtos seilės neutralizuoja dalį dėl cukraus poveikio atsiradusių apnašų rūgščių. Kadangi suaugę buvo atsparesni cukraus poveikiui dėl susimineralizavusio dantų emalio, tyrimas parodė, kad vaikai cukraus poveikiu žymiai imlesni. Tyrimo metu buvo žemas fluorido kiekis vandenyje (0,4 ppm), o dantų pastose fluoras dar nebuvo naudojamas.

Antrasis pagal svarbą buvo Turku tyrimas, atliktas Suomijoje 1970-taisiais metais. Jo metu buvo tiriama, kaip dantų ėduonis vystytųsi, pakeitus cukrų fruktoze arba ksilitoliu. Trys tyrimo grupės kaip saldiklius vartojo cukrų, fruktozę ir ksilitolį. Nors jų mityboje krakmolas nebuvo ribojamas, jiems nebuvo leidžiama valgyti saldžių, t. y. džiovintų vaisių, nes juose nebuvo kaip pakeisti cukraus pagal tyrimo grupę. Ksilitolį vartojusi grupė valgė rečiau ir mažiau ksilitolio turinčių saldumynų palyginti su cukraus ir fruktozės grupėmis, ir jiems apie 85% sumažėjo ėduonies atvejų. Fruktozės ir cukraus grupėse pirmuosius metus ėduonies atvejų daugėjo panašiai, net keturis kartus, o antraisiais metais fruktozę vartojusių grupėje ėduonies lygis stabilizavosi, ko negalima pasakyti apie cukraus grupę, kurioje ėduonis lygis per antruosius metus išaugo antra tiek.

Taigi, Turku tyrimo metu buvo nustatyta, kad pakeitus cukrų ksilitoliu, žymiai sumažėja ėduonies atvejų.

Šiuolaikiniai saldumynų poveikio ėduonies atsiradimui tyrimai atliekami tik su gyvūnais.

 

Parengta pagal knygą "The Prevention of Oral Disease" (red. J. J. Murray, J. H. Nunn, J. G. Steele).